Oratorija dramatiškai palietusi mūsų dvasią

Ausma Sakalauskaitė 

Oratorio – it. kalbu, meldžiu. Vokalinės instrumentinės muzikos žanras, stambus ciklinis kūrinys solistams (dainininkams), chorui ir orkestrui pagal dramatinį siužetą. Kitaip nei opera, oratorija yra ne sceninis, bet koncertinis kūrinys, joje siužetas ne vaidinamas, o muzika pasakojamas. Oratorija susiklostė Romoje kaip muzikos žanras, skirtas atlikti oratorijoje. Taip vadinta maldų ir pokalbių apie dvasinius dalykus vieta, joje buvo rengiami susitikimai. Oratorijos siužetas dažniausiai buvo ir yra kuriamas pagal biblinį siužetą.

Ir tada, kai visi dvasiniai gyliai iš mūsų kasdienybės yra atitolę ar sąmoningai išstumti, kai paneriame ir be reikalo susitaikome su šita bergždžia kasdienybe, nutinka kažkas nepaprasto. Kad mumyse prikeltų žmogaus tikrą prigimtį gėriui ir atjautai, į Kalvarijos kultūros centro (!) sceną žengia Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras “Trimitas”, Šiaulių valstybinis kamerinis choras “Polifonija”, solistė Irena Zelenkauskaitė, solistas Arūnas Malikėnas ir batuta nešinas įeina dirigentas – Dainius Pavilionis. Kiekvienas, lapkričio paskutinį sekmadienį ten buvęs pameną tą kvapą užgniaužiančią jėgą, atrodė, kad amo netekom.

Keturiolika stočių – prie kiekvienos jos skausmingai sustojom suprasdami absoliučiai viską iki paskutinio lašo. Nes banaliai kartojami žodžiai tokiomis akimirkomis įgauna prasmę – muzika yra universaliausia kalba pasaulyje, kurią naudoja be išimties visos religijos. Tai, jog F. Cibulkos oratorija “Via Crucis” (“Kryžiaus kelias”) skambėjo vokiečių kalba nekelia abejonės jog ten sąmoningai pasirinkusiems būti tai nebuvo kliūtis. Tai buvo didelė dovana permąstyti gerai žinomą istoriją. Gebėjimas rasti kančios istorijos sąsajas su savo gyvenimu ne vieną klausytoją pravirkdė. Pusantros valandos trukusi kelionė laiku, taip galima pavadinti šį koncertą, kai pamiršti laikrodį, telefoną ir kitus mažareikšmius dalykus. Dramatiška muzika ir didžiulės minios atlikėjų pastangos pasiekia tikslą išpildyti visas kompozitoriaus užmačias. O kiekvieno tikro kūrėjo užmačia yra kalbėti apie tai, kas dabar yra svarbiausia.

Todėl mes savo pastangomis stengiamės kalbėti apie tai, kas yra svarbiausia. Žmogui reikia daugiau nei duonos ir žaidimų. Mes savo darbais sakome, kad Kalvarijoje gyvena dvasinių poreikių turintys žmonės ir niekas neturi teisės nuspręsti apie mūsų poreikius juos subanalinant iki pseudo kultūrinės pasiūlos. Akivaizdu, įrodome, kad tokie bandymai bevaisiai. Ir skurdžiai atrodančios, apleistos koncertų salės sienos liudija sprendimus savo rankose laikančiųjų dvasinę stagnaciją ar nebūtį. Deja ir tai ne kliūtis – tik madingai tariant didžiulė svetima gėda. Bet muzikai prabilus, visos sienos ištirpsta. Ačiū už tai.