Pokalbis su Daiva Jakštiene. Interviu iš ciklo CHORO ŽMONĖS, skirto paminėti „Sonantem“ dešimties metų gimtadienį ir pristatyti choristus.
Autorė: Kazimiera Kazijevaitė
Asociacijai „Sonantem“, vadovaujamai Ausmos Sakalauskaitės, šiemet sueina dešimt metų. Asociacija jungia ne vieną chorą, apie septyniasdešimt įvairaus amžiaus choristų. Daiva, tu esi viena iš asociacijos steigėjų ir dainuoji Ausmos vadovaujamame chore nuo pat pradžios. Papasakok, kaip tai prasidėjo? Kaip tu pati atėjai dainuoti į chorą?
Ausmos chorų pradžia – Kalvarijoje. Pati nesu kilusi iš Kalvarijos, bet ten persikėliau ištekėjusi ir daug metų gyvenau, ten užauginau savo vaikus. Mano vaikai praktiškai užaugo chore. Sakoma, kad vaiką užauginti reikia kaimo, tai mano vaikų kaimas buvo choras „Sonantem“.
O prasidėjo viskas taip. Praėjus trejiems metams nuo vyro mirties, grįžau į bažnyčios chorą, kur dainavau prieš tai, jis vadinosi „Suma“ ir jam netrukus pradėjo vadovauti Ausma. Šalia dar buvo jaunimo choras „Auksinukas“. Netrukus choristams kilo mintis, kad galbūt galime giedoti ne tik bažnyčioje, o netrukus pasitaikė proga pasirodyti Kalvarijos kultūros centre per Kalėdinį vakarą. Ir nuo tada pradėjome dainuoti įvairiuose bendruomenės renginiuose.
Paskui kilo mintis, kad gal mums reikėtų įkurti kokią nors organizaciją, kur galėtume savo mokesčių dalį pervesti, rašyti kokius nors projektus. Nes tai buvo ne tik chorinė veikla, tai buvo ir stovyklų vaikams organizavimas, jaunimo veiklos – atvirų mikrofonų neįprastose vietose (Sinagogoj, „kirkėj“ ant bokso ringo, senajame Kalvarijos kino teatre, buv. karinio miestelio tankų angare ir pan.). Šitaip 2016 metais įsteigėme asociaciją „Skambėjimas“ (norėjom ir oficialiai vadinti „Sonantem“, bet taip neleido registruoti Valstybinė lietuvių kalbos komisija).
Prisimenu tą dieną, kai Ausma parsivežė asociacijos dokumentus. Mes važiavome į Naujalio konkursą Kaune, o prieš kelionę buvo paskelbta, kad jau turim asociaciją, visi labai džiaugėsi. Tos kelionės metu gimė ir garsusis šūkis „Choras svarbus kaip oras“, jį sugalvojo mano dukra Agnė. Jis labai daug kur naudojamas ir dabar, nes puikiai atspindi choro dvasią, choristai netgi turi džemperius su šiuo šūkiu.
Daiva, kaip suprantu, tu Ausmos chore dainuoji jau daugiau nei dešimt metų. Kuo tau tokia ypatinga pati dainavimo patirtis?
Taip, man labai patinka dainuoti, bet choras – ne tik dainavimas. Dainavimas, žinoma, labai svarbi dalis, kur stengiesi pataikyti į natą, susidainuoti su kitais, išklausyti kūrinį ir jį atkartoti. Bet kita, dar svarbesnė dalis, yra bendruomeniškumas.
Mūsų choras prasidėjo ne tik nuo dainavimo. Buvo ir stovyklos, jų organizavimas, lėšų stovykloms rinkimas… Nes žmonių, galinčių mokėti už savo vaikų stovyklas, nebuvo daug. Visam tam reikėjo suvienyti jėgas. Be to, mes dar ir priimdavome svečius, nes pas mus atvažiuodavo chorų iš kitų miestų. Patys irgi važiuodavom pagiedoti į kitas parapijas.
Atsimenu vieną įspūdingą įvykį. Choras iš Šiaulių „Polifonija“ bei orkestras iš Vilniaus „Trimitas“ atvežė tokį didelį sakralinės muzikos kūrinį „Via Crucis“, o mums reikėjo pasirūpinti svečių priėmimu, koncerto reklama bei pakviesti žiūrovų (parduoti bilietų į profesionalios muzikos koncertą! Čia irgi buvo reikalų…). Tačiau Kalvarijos kultūros centro salė buvo nerenovuota, dvelkianti pelėsiu. Todėl gaminome kvepalus iš apelsinų ir gvazdikėlių, dėjome ant radiatorių. Ausma puikiai suorganizavo jaunimą, jie visi pasipuošę, juodai baltai apsirengę, stovėjo ir laukė žiūrovų, jaunimui tai buvo didelė mokykla, kaip čia susivienyti ir sukurti tokį koncertą, į kurį būtų malonu ateiti. Visam tam prireikė daug kūrybiškumo ir susitelkimo.
Taigi tokių koncertų buvo ne vienas. Buvo vyrų choras „Varpas“ iš Vilniaus, buvo italų choras „Monte Dolada“ – ne kartą, Klaipėdos choras „Pajūrio aidos“ ir kiti, žodžiu, turėdavome daug svečių. Ir viskam tam reikėdavo suvienyti jėgas, jaunimas labai daug padarydavo, bet buvo ir kita dalis: reikėjo pasirūpinti vaišėmis ir gėlėmis, tai jau darydavom mes, vyresnieji choristai. Pasiskirstydavom darbus: kas troškinį gamina, kas pyragą kepa, kas dekoruoja stalus ar lygina staltieses. Tai labai mus suartindavo, duodavo įkvėpimo ir jausdavomės esą reikalingi ir naudingi. Ir nesvarbu, kiek kam metų, ar dvidešimt ar keturiasdešimt, ar aštuoniasdešimt – kiekvienas rasdavo sau vietą ir veiklą. Tas jausmas mus visus suvienydavo, tokius skirtingus savo patirtimi ir amžiumi, mes mokėmės vieni iš kitų ir vienas kitam padėdavome, taip atrasdavome savo stiprybes, kuriomis galėjome dalintis su kitais. Su dėkingumu prisimenu kiekvieną žmogų, sutiktą šiame chore ir su juo, kiekvienas labai svarbus ir turi kertelę mano širdyje.
Girdžiu, kad buvo labai daug gyvybės, daug kūrybos, bendruomeniškumo, savitarpio pagalbos ir palaikymo. Papasakojai, kaip visa tai prasidėjo, kaip vystėsi. O kas tai yra dabar?
Taip, per dešimt metų chorai nuolat vystėsi. Jie visi kūrėsi aplink Ausmą, ji buvo ir yra tarsi ugnies kurstytoja, lyg magnetas traukianti žmones, suburianti juos ir uždeganti bendrai kūrybai. Ausma moka įžvelgti žmonių talentus, padėti jiems rasti geriausią ir jiems labiausiai tinkamą vietą.
Tuo metu, kai Kalvarijoje įsikūrė „Sonantem“ choras, ten beveik nebuvo jokių kitų veiklų, jokių alternatyvų. Tai buvo bendras įvairių kartų choras. Tada Ausma pradėjo dirbti Žaliojoje Valdorfo mokykloje ir iš tėvų kilo iniciatyva kurti chorą. Taip atsirado suaugusiųjų choras „Sonantem Viridis“ (prie jo prisijungiau, nes jau dirbau Žaliojoje mokykloje), taip pat įsikūrė du vaikų chorai: Jaunių ir Jaunučių.
Aš po metų pertraukos grįžau dainuoti į „Sonantem Viridis“ chorą, metus jo nelankiau dėl mokslų. Dabar jis yra Vilniuje, nebe Žaliojoje mokykloje, tai didelis ir stiprus miesto choras. Grįžusi supratau, kad tai yra laikas, skirtas man. Ne chorui, o man. Dainuodama pailsiu ir pasikraunu. Mes ne tik dainuojam, būna ir išvykų su chorais. Visai neseniai vyko chorų stovykla „Chorvežys“, trijų chorų jungtinis savaitgalis Kaltanėnuose. Dalyvavo Balsių choras, Julijos Kostiukevičiūtės vadovaujamas „Ortus“ choras ir „Sonantem Viridis“, susitiko ir kartu dainavo apie penkiasdešimt žmonių.
Jei reikėtų pasakyti, kuo ypatingi Ausmos chorai, kuo jie skiriasi nuo kitų, kuo tave traukia. Kas tai būtų?
Kalvarijos choras man buvo kitokių bendruomenė. Atrodė, kad mes visi ieškome to jausmo, kad gali būti toks, koks esi, ir būsi priimtas. Nesvarbu, koks tu. Nesvarbu, kaip apsirengęs, kokia tavo visuomeninė padėtis ir kiek tau metų. Nes šiaip provincijos bendruomenėje turi atitikti tam tikrus lūkesčius, neišsiskirti, būti toks, kaip visi. Kitaip nebūsi priimtas, kad ir dėl kokio nors visai paprasto dalyko, tarkim, kitokio stiliaus. Pavyzdžiui, visi nešioja baltus sportbačius, o tu nori apsiauti spalvotus. Ir jau viskas, jau negerai. O čia ateini į chorą ir visi tave tiesiog priima, niekam nesvarbu, kokie tavo sportbačiai. Nes mato daug daugiau, mato tavo sielą. Visiems Ausmos chorams tai būdinga.
O juk mes visi labai šito ilgimės.
Taip. Tai yra labai labai svarbu. Ir tą priėmimo jausmą sukuria Ausmos atvirumas. Ir tada mes mokomės kitus priimti. Man atrodo, kad toje choro bendruomenėje mes išmokome priimti kitus nepaisant nieko. Nes kiekvienas iš mūsų esame unikalus ir turime ką duoti. Choras man dovanojo bendrystę ir gebėjimą įžvelgti žmogų tokį, koks jis yra. Šis choras užaugino mano vaikus. Man dainavimas šiame chore yra sielos atlaidai.
Klausantis tavęs atrodo, kad tai yra kai kas daug daugiau, nei choras.
Taip. Todėl ir sakom, kad choras svarbus kaip oras.